VIETOJ GRIEŽTUMO GINKLŲ, GAILESTINGUMO VAISTAI
Gruodžio 8-ąją Šventąsias duris atversiu praėjus lygiai penkiasdešimčiai metų nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos. Bažnyčia jaučia poreikį išlaikyti šio įvykio atminimą gyvą. Tą akimirką prasidėjo naujas jos kelias istorijoje. Susirinkimo tėvai stipriai – kaip tikrą Dvasios dvelksmą – pajuto būtinybę savo meto žmonėms suprantamiau kalbėti apie Dievą.
Sienos, pernelyg ilgam pavertusios Bažnyčią privilegijuota tvirtove, buvo nuverstos ir atėjo metas naujaip skelbti Evangeliją. Prasidėjo naujas nuolatinės evangelizacijos etapas. Visiems tikintiesiems iš naujo teko pareiga karščiau ir įtikinamiau liudyti savo tikėjimą. Bažnyčia pajuto atsakomybę būti pasaulyje gyvu Tėvo meilės ženklu.
Susirinkimą pradedant šventasis Jonas XXIII ištarė reikšmingus žodžius, kuriais popiežius nurodė Susirinkimo kryptį: „Šiandien Kristaus Sužadėtinė mieliau norėtų taikyti ne griežtumo ginklus, bet gailestingumo vaistus. <...>
Katalikų Bažnyčia, šiame visuotiniame Susirinkime laikydama aukštai iškėlusi katalikiškosios tikėjimo tiesos deglą, trokšta pasirodyti esanti visus labai mylinti, gera, kantri, gailestingumo ir gerumo nuo jos atsiskyrusiems vaikams kupina motina“.
Užbaigdamas Susirinkimą panašiai kalbėjo ir palaimintasis Paulius VI: „Veikiau norėtume pabrėžti, kad šio mūsų Susirinkimo religija pirmiausia buvo gailestingoji meilė <...>. Iš šio Susirinkimo šiuolaikinio žmogaus pasaulio link plūstelėjo meilės ir susižavėjimo banga.
Klaidos, žinoma, buvo pasmerktos, nes meilė to reikalauja ne mažiau nei tiesa, tačiau asmenų atžvilgiu būta tik įspėjimo, pagarbos ir meilės. Vietoje slegiančių diagnozių siūlytos gydomosios priemonės; vietoje niūrių prognozių susirinkimas šiuolaikiniam pasauliui siuntė pasitikėjimo kupinas žinias. Ne tik paisyta jo vertybių, bet ir į jas buvo pagarbiai atsižvelgta, jo pastangos patvirtintos, siekiai apvalyti ir palaiminti. <...>
Norėtume pabrėžti ir dar vieną dalyką: viso turtingo mokymo tikslas tėra vienas – tarnauti žmogui, kad ir kokio būvio jis būtų, kad ir kokios negalios jį kamuotų, kad ir kokių poreikių jis turėtų“.
Popiežius PRANCIŠKUS
„MISERICORDIAE VULTUS“
